Antradienio, rugsėjo 20 dienos ryte, popiežius Pranciškus malūnsparniu atskrido į Asyžių, šv. Pranciškaus miestą, dalyvauti Maldos už taiką susitikime, kuris vyksta 30-ąjį kartą. Popiežių pasitiko vietos vyskupas Domenico Sorrentino ir vietinės valdžios atstovai, tuoj po to Šventasis Tėvas nuvyko į pranciškonų vienuolyną, kur jį pasitiko vienuolyno vyresnysis, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, sirų ortodoksų patriarchas Efremas III, anglikonų primas Justin Welby, musulmonų, žydų ir budistų atstovai.
Visi kartu pasiekė kiemelį, kuriame jau laukė likę Bažnyčių ir pasaulio religijų delegatai, taip pat Umbrijos regiono vyskupai. Popiežius Pranciškus kiekvienam atskirai paspaudė ranką, o po to visi sėdo prie pietų stalo. Šv. Egidijaus bendruomenės, Maldos už taiką susitikimo organizatorės, vadovas Marco Impagliazzo priminė 25 metų sukaktį nuo Baltramiejaus išrinkimo patriarchu. Po dar kelių trumpų privačių susitikimų, 16 valandą popiežius Pranciškus pasiekė žemutinę Asyžiaus baziliką, kurioje prasidėjo krikščionių ekumeninė malda už taiką. Kitų religijų atstovai už taiką meldėsi atskirai, kitose vietose, pagal savo apeigas.
*
Priešais nukryžiuotąjį Jėzų suskamba ir mums jo žodžiai: „trokštu“ (Jn 19,28). Troškulys, dar labiau nei alkis, yra kraštutinis žmogiškos būtybės poreikis, ir taip pat išreiškia kraštutinį varganumą. Tad kontempliuojame slėpinį Aukščiausiojo, tapusio, per gailestingumą, varganu tarp žmonių, - savo meditacijoje kalbėjo Pranciškus.
Ko trokšta Viešpats? Žinoma, vandens, esminio elemento gyvybei. Bet ypač meilės, ne mažiau esmingo elemento gyvenimui. Trokšta duoti mums savo meilės gyvąjį vandenį, bet taip pat gauti mūsų meilę. Pranašas Jeremijas išreiškė, kaip Dievui patinka mūsų meilė: „aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine“ (Jer 2,2). Bet suteikė taip pat balsą dieviškajai kančiai, kai žmogus, nedėkingas, apleido meilę; kai, rodos, ir šiandien sako Viešpats, „mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“. Tai „išdžiūvusios širdies“, meilės be atsako drama, kuri pasikartoja Evangelijoje, žmogui į Jėzus troškulį atsakius actu, kuris yra sugedęs vynas. „Troškuliui numalšinti man jie duoda acto“, pranašiškai skundėsi psalmininkas (Ps 69,22).
„Nemylima Meilė“: pasak kai kurių pasakojimų, ši tikrovė nedavė ramybės šv. Pranciškui Asyžiečiui. Jis, iš meilės kenčiančiam Viešpačiui, nesigėdijo verkti ir garsiai vaitoti (žr. Pranciškoniškieji šaltiniai, n. 1413). Tokia pat tikrovė turi būti ir mūsų širdyse kontempliuojant nukryžiuotą Dievą, ištroškusį meilės. Kalkutos Motina Teresė norėjo, kad kiekvienoje jos bendruomenės koplyčioje prie Nukryžiuotojo būtų užrašyta „trokštu“. Numalšinti Jėzaus meilės troškulį tarnavimu vargingiausiems tarp vargšų buvo jos atsakas. Viešpats yra ištroškęs mūsų atjaučiančios meilės, yra paguodžiamas, kai jo vardu pasilenkiame prie kito vargų. Teisme pavadins „palaimintaisiais“ tuos, kurie davė gerti ištroškusiems, kurie parodė konkrečią meilę stokojusiems: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.
Jėzaus žodžiai yra skirti mums, kad būtų priimti širdyje ir gautų atsaką gyvenime. Jo „trokštu“ galime girdėti kenčiančiųjų balsą, paslėptą šauksmą mažųjų nekaltųjų, kuriems šio pasaulio šviesa nebuvo suteikta, graudžius vargšų ir labiausiai reikalingus taikos maldavimus.
Meldžia taikos aukos karų, kurie užteršia tautas neapykanta ir žemę ginklais; meldžia taikos mūsų broliai ir seserys, kurie gyvena bombardavimo grėsmėje ar yra priversti palikti namus, migruoti link nežinomybės, viską praradę. Visi jie yra broliai ir seserys Nukryžiuotojo, jo Karalystės mažiausieji, sužeisti ir išdžiūvę jo kūno nariai. Kas jų klauso? Kam rūpi jiems atsakyti? Pernelyg dažnai jie susiduria su kurtinančia abejingumo tyla, egoizmu to, kuris jaučiasi sutrukdytas, šaltumu to, kuris užtildo jų pagalbos šauksmą taip pat lengvai, kaip pakeičia televizijos kanalą.
Priešais nukryžiuotą Kristų, „Dievo galybę ir išmintį“ (1 Kor 1,24), mes, krikščionys, esame kviečiami kontempliuoti nemylimos Meilės slėpinį ir išlieti gailestingumą ant pasaulio. Ant kryžiaus, gyvybės medžio, blogis buvo paverstas gėriu; taip ir mes, Nukryžiuotojo mokiniai, esame kviečiami būti „gyvybės medžiais“, kurie sugeria abejingumo taršą ir grąžina pasauliui meilės deguonį. Iš nukryžiuoto Kristaus šono ištryško vanduo, simbolis Dvasios, kuri teikia gyvybę (žr. Jn 19,34). Taip tegu ir iš mūsų, jo sekėjų, ištrykšta užuojauta visiems ištroškusiems šiandien.
Kaip Marijai prie kryžiaus, teleidžia Viešpats būti vieningiems su juo ir arti kenčiančių. Artinantis prie tų, kurie gyvena kaip nukryžiuoti ir semdamiesi jėgos mylėti iš Prisikėlusio Nukryžiuotojo, dar labiau augs mūsų harmonija ir bendrystė. „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2,14). Jis atėjo skelbti taikos artimiems ir tolimiems (Ef 2,17). Tegu saugo mus visus meilėje ir suburia vienybėje, kad taptume tuo, kuo jis trokšta - „viena“ (Jn 17,21).
(Vatikano radijas)
Nuotraukoje – Popiežius sveikina Maldos už taiką dalyvius - ANSA
